Pirmąjį elektrinį dulkių siurblį 1901 m. išrado inžinierius - tiltų statytojas iš Anglijos Cecilis C.Boothas. Tais metais jam teko dalyvauti amerikietiško prietaiso, suspausto oro srautu nupučiančio dulkes demonstravime, kuris vyko viename Londono teatre. Įrenginys pakeldavo debesį dulkių, bet jos niekus nedingdavo, o po akimirkos vėl nusėsdavo. Boothas paklausė išradėjo, ar dulkes ne geriau būtų ne pūsti, o siurbti. Supykęs amerikietis atšovė, kad toks dalykas nėra įmanomas ir nuėjo į šalį. Bet Boothas visgi nutarė patikrinti savąją idėją. Po keleto dienų, sėdėdamas viename restorane, jis pridėjo prie pliušinės fotelio atramos nosinę ir bandė stipriai per ją siurbti orą į save. Vos neužduso, bet juodų dėmių žiedas nosinėje liudijo, kad idėja yra teisinga. Buvo pagamintas prototipas ir 1902 m. vasarį Cecilis Boothas ėmė reklamuoti savo įkurtą bendrovę "Vacuum Cleaner Co.Ltd.".

   Elektra tuomet buvo tik nedaugelyje namų, pats aparatas sudėtingas ir brangus, todėl buvo nutarta ne pardavinėti siurblius, o siurbti dulkes to pageidaujančių klientų namuose. Arklių tempiamame vežime buvo sumontuotas galingas elektra ar benzinu varomas siurblys. Jis likdavo gatvėje, o į kliento namą per langą buvo įkišamas lankstus virš 200 m ilgio vamzdis, kuris pasiekdavo visas norimas išvalyti namo vietas. Vėliau Boothas prisimindavo, jog mašina kėlė tokį pragarišką triukšmą, kad jam labai dažnai tekdavo išklausyti pasibaidžiusių arklių savininkų pretenzijas. Galiausiai visas šis reikalas pateko į teismą, tačiau teisėjas nutarė, kad gatvėje veikiantis dulkių siurblys nepažeidžia jokio įstatymo.

   Pirmosios didelės sėkmės kompanija "Vacuum Cleaner Co." susilaukė, kuomet 1902 m. buvo ruošiamasi karūnuoti Anglijos karalių Edvardą VII. Jau bebaigiant pasiruošimus iškilmėms paaiškėjo, kad putlūs mėlyni kilimai po abiejų didenybių sostais Vestminsterio abatijoje atrodo labai apgailėtinai, o laiko kilimus išnešti lauk ir išvalyti tradiciniais būdais nebėra. Kai Boothas apie tai nugirdo, jis pasisiūlė orgkomitetui padėti. Po keleto valandų abatijos kieme jau stovėjo jo mašina, į rūmus buvo įtemptas vamzdis ir greitai sosto salė buvo švarutėlė. Karalius, išgirdęs apie tai, buvo sužavėtas ir netgi surengė dulkių siurbimo mašinos demonstravimą Bekingemo rūmuose. Po to Bootho kompanija turėjo padaryti pirmąją išimtį iš savo verslo taisyklės: jie pardavė du pirmuosius dulkių siurblius - vieną rūmams, o antrą - Vindzoro piliai.

   Po to dulkių siurbliu labai susidomėjo anglų aukštuomenė. Į madą atėjo vakarėliai, kurių metu svečius linksmino "Vacuum Cleaner Co." komanda, siurbianti iš kilimų ir apmušalų dulkes. Boothas netgi turėjo specialiai įmontuoti permatomus vamzdžio gabalus, kad ponai svečiai galėtų aiškiau matyti iš namo lekiančias šiukšles.

   Šiuolaikinį dulkių siurblį primenantį nešiojamą buitinį prietaisą1907 m. pirmasis sukonstravo amerikietis J.Spangleris, dirbęs vienos didelės New Berlino (Ohajo valstija) miesto parduotuvės sargu. Iš medžio ir skardos sumeistrautoje grubioje mašinoje galima buvo rasti ir šluotkotį, ir seną pagalvės užvalkalą, Spanglerio išprašytą iš žmonos tam, kad turėtų maišą dulkėms. Nepaisant primityvios išvaizdos konstrukcija pavyko sudomintį vietinį pakinktų gamintoją W.H.Hooverį, troškusį plėsti savo verslą, kuris, išradus automobilį, ėmė sektis labai nekaip. Hooveris nupirko iš Spanglerio teises į naująjį išradimą ir pradėjo gaminti palyginti nedaug, tik apie 70 dolerių kainuojančius dulkių siurblius. Jam taip sekėsi, kad jau po trijų metų galėjo atidaryti antrą dulkių siurblius gaminusį fabriką. Spanglerį visi užmiršo, o Hooveris susilaukė retos garbės - kasdieninėje anglų kalboje žodis "to hoover" reiškia siurbti dulkes.