Bobas Ballardas dabar yra, ko gero, pats garsiausias pasaulyje naras. Tai jis 1985 m. atrado Atlanto vandenyno dugne garsiojo "Titaniko" liekanas. Kiek anksčiau jis aptiko vokiečių kreiserį "Bismarkas" ir anglų keleivinį lainerį "Luzitanija", kuris 1915 m. į jūros dugną nugrimzdo po to, kai į jį pataikė vokiečių povandeninio laivo paleista torpeda. Po šio įvykio į Pirmąjį pasaulinį karą įsitraukė ir Jungtinės Valstijos. Ballardas ne tik gerai nardo, bet ir moka įdomiai papasakoti apie savo atradimus. Apie juos jis yra parašęs keletą knygų bei ne vieną straipsnį populiariajame žurnale "National Geographic".

   Narui - mėgėjui visa tai pasiekti nebūtų lengva, bet Bobas ir nėra mėgėjas. Virš 20 metų jis tarnavo JAV Jūrų laivynui priklausančiame specialiame Jūros gelmių tyrimo centre, įsikūrusiame Woods Hole mieste, ir dalyvavo beveik 70 ekspedicijų į jūrų ir vandenynų gelmes. Šiam centrui priklauso vienas tobuliausių pasaulyje povandeninių laivų - batiskafų "Alvinas". Pirmasis šiuo vardu pavadintas batiskafas panėrė į gelmę dar 1964 m.; nuo to laiko jis buvo nuolat tobulinamas. Dabartinis "Alvinas" yra 6 m ilgio, su trimis įgulos nariais jis gali panerti beveik į 4 km gylį. Jam padeda specialus povandeninis robotas "Jasonas", galįs patekti ten, kur nepasiekia batiskafas. Būtent "Jasonas" pirmasis įžingsniavo į nuskendusį "Titaniką" ir padarė ten visą pasaulį apkeliavusias nuotraukas.

   Prieš tris metus Ballardas nutarė atsisveikinti su valdiška tarnyba ir pradėti savarankiškai tirti jūros dugne slypinčias paslaptis. Jo įkurtasis institutas yra finansuojamas Nacionalinės geografijos draugijos, be to gauna užsakymų iš įvairių televizijos kompanijų.

   Praeitą vasarą Ballardas kelioms savaitėms išsinuomojo iš buvusių bendradarbių "Alviną" ir patraukė ieškoti naujų atradimų į Pietų Europą skalaujančias jūras. Tos kelios savaitės parodė, kad jis ne veltui yra vadinamas "laimės kūdikiu". Pradžioje Viduržemio jūroje netoli Tuniso krantų jis aptiko ištisas paskendusių romėnų laivų kapines. Po to Izraelio pakrantėje ekspedicija aptiko seniausią iš visų iki šiol rastų laivų, nuskendusį maždaug prieš 2500 metų. Šiuo laivu finikiečių pirkliai gabeno pilną triumą vyno pripildytų amforų. Tiesa, nors amforos liko sveikos, per tokį laiką vynas iš jų vis tiek išsisunkė, o jo vietoje pribyrėjo smėlio.

   Po tokios sėkmingos pradžios ekspedicija persikėlė į Juodąją jūrą, kur norėjo patikrinti vieną Biblijoje aprašytąjį tvaną aiškinančią hipotezę. Tą hipotezę prieš kurį laiką pasiūlė kiti du amerikiečiai: Williamas Ryanas ir Walteris Pitmanas. Išstudijavę Juodosios jūros geografiją ir jos pakrančių nuosėdines uolienas, jiedu nutarė, kad Nojaus laikais didysis potvynis galėjo kilti dėl to, jog staiga griuvo natūrali užtvanka, skyrusi šiaurės rytinį Viduržemio jūros kraštą - Marmuro jūrą nuo tuo metu izoliuotu ežeru buvusios Juodosios jūros. Per siaurą, dabar Bosforo sąsiauriu vadinamą, kanalą plūstantis vanduo užliejo ežero pakrantėse įsikūrusius miestus ir kaimus. Ryanas ir Pitmanas patys pabandė ieškoti hipotezės įrodymų šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, bet nieko konkretaus neaptiko.

   Bobas Ballardas nutarė ieškoti priešingame krante. Per atsivėrusį sąsiaurį plūstantis vanduo galėjo nuplauti visus senosios kranto linijos likučius, bet pietinėje jūros dalyje, natūraliai apsaugotoje nemažo Sinopo iškyšulio, potvynio poveikis neturėjo būti toks viską griaunantis.

   Ballardas su padėjėjais, pasitelkę specialų echozondą, ėmė kilometras po kilometro tyrinėti jūros dugną toje vietoje, kur jie įtarė anksčiau buvus krantą. Jau po keleto dienų mokslininkams pasisekė - jie aptiko paplūdimį. Viskas ten buvo taip, kaip bet kuriame kitame paplūdimyje: kranto linija, kopos ir plati smulkaus smėlio juosta. Tik šis paplūdimys buvo po vandeniu net 168 m gylyje.

   Tai galėjo būti paaiškinta tik vienu būdu: ir kranto linija, ir smėlis susidarė dar tuomet, kai ši vieta buvo dar neužlieto jūros ežero krantas. Ballardas rado ir kitų šios hipotezės įrodymų. Specialiu tralu jis pakėlė nuo povandeninio "paplūdimio" daug kriauklelių. Ištyrus jas laboratorijoje paaiškėjo, kad dalis kriauklelių priklauso moliuskams, gyvenantiems tik gėlame vandenyje. Pasak mokslininkų, būtent toks buvo Juodosios jūros vanduo iki tvano. Panaudojus radioaktyviųjų anglies izotopų metodą pavyko nustatyti tų gėlavandenių kriauklelių amžių - nuo 7200 iki 7500 metų.

   Šią vasarą Bobas Ballardas vėl ruošiasi prie Juodosios jūros. Tik šįkart jis pasiims su savimi specialius darbui dugne pritaikytus robotus ir daug kitos aparatūros. Mokslininkai sudarys detalų tiriamos dugno vietos planą, bet labiausiai norėtų aptikti ten iki tvano gyvenusių žmonių paliktus pėdsakus: akmenines namų sienas, keramiką, o gal ir paties Nojaus laivą. Jeigu kam tas ir gali pavykti, tai tik laimės kūdikiui Bobui Ballardui.