Kabelis ne vien televizijai

Kiekvienas eilinis WWW naršytojas norėtų kuo greičiau patekti į didžiąją informacijos magistralę, vadinamą "Internetu". Dauguma žmonių naudoja telefono modemą, kuris yra ne tik erzinančiai lėtas, bet ir verčia nustoti priiminėti duomenis kaskart (išskyrus tuos retus atvejus, kai modemui yra skirta atskira telefono linija), kai reikia paskambinti telefonu.

Laimei, visa tai netrukus turėtų palengvėti. Palengvėjimą žada vis stiprėjanti tendencija teikti spartų "Interneto" ryšį, kartu su keletu telefono linijų, televizijos programomis ir kitomis paslaugomis, naudojant vieną bendraašį (koaksinį) kabelį. Kabelinės televizijos operatoriai persikrikštija į MSO (Multiple Systems Operator - daugialypių sistemų operatorius) ir jau šiuo metu siūlo pluoštą paslaugų už patrauklią kainą. Daugelis jų kol kas nėra įtraukę į savo paslaugas telefonijos, bet, be jokios abejonės, padarys tai artimiausioje ateityje.

"Interneto" tinklapiai apauga animacijomis, skaidrių demonstravimu, vaizdo ir garso klipais, bet tai yra daroma ne vien vardan pramogos, o tam, kad tinklapio lankytojui kuo glaustesne forma būtų pateikta visa svarbiausia informacija apie savininko firmą. Pagaliau kas gali būti geriau, kaip gyvas gaminio rodymas potencialiam klientui, kol jis dar yra prisijungęs prie kompanijos tinklapio? Spausdintos brošiūros šitam nei iš tolo negali prilygti, aišku, jei tik pats kliento buvimas "Internete" nėra ištisai sudarytas iš laukimo ir nervinimosi.

Kokios spartos pakaktų? 1 lentelė palygina 10 megabaitų failo krovimo trukmes, kai yra naudojamas telefono modemas, B-ISDN prievadas, tiesioginė palydovinė transliacija, asimetrinė skaitmeninė abonentinė linija ADSL ir kabelinės televizijos koaksinė linija su kabeliniu modemu. Aiškiai matyti, kad dabartiniame technologijų lygyje pastaroji koncepcija yra pati sėkmingiausia, nors ir ne be kai kurių trūkumų.

1 lentelė. „Interneto“ kreipties metodų sparta.

Kreipties metodai	Maksimalus greitis	Failo pasikrovimo trukmė^a
Telefono modemas (28,8 kb/s)	28,8 kb/s	46 minutės
Telefono modemas (33,6 kb/s)	33,6 kb/s	40 minučių
Telefono modemas (56,6 kb/s)	45 kb/s	30 minučių
B-ISDN prievadas	64 kb/s (128 kb/s su dviem linijomis)	21 minutė (10 minučių)
Tiesioginė palydovinė transliacija	400 kb/s	3,3 minutės
Vietinė daugiataškė duomenų tarnyba	500 kb/s	2,7 minutės
Asimetrinė skaitmeninė abonentinė linija ADSL	1,5-9,0 Mb/s	8,9-53 sekundės
Kabelinės TV koaksinė linija su kabeliniu modemu	10-30 Mb/s	2,7-8,0 sekundės

Kabelinės televizijos infrastruktūros panaudojimo plačiajuosčiam "Interneto" ir telefoniniam ryšiui idėja neseniai įgavo milžinišką pagreitį. Amerikos telekomo operatorius AT&T išleido net 48 mlrd. dolerių nusipirkdamas TCI (Tele-Communications Inc.) kompaniją iš Kolorado valstijos. Po AT&T ir TCI susijungimo buvo pranešta, kad konsorciumas, į kurį dar įeis Time Warner Communications, pasiryžęs teikti platų naujų paslaugų spektrą keletoje JAV regionų, įskaitant ir patį patraukliausią iš jų - Niujorko miestą.

Rinka vis dar nėra užimta, todėl didieji kabelinės televizijos operatoriai lenktyniauja tarpusavyje dėl strategiškai svarbių pozicijų, daugiausiai didžiųjų miestų regionuose. Paketų perdavimu paremtų duomenų, vaizdo ir garso paslaugų pagrindiniu elementu tapo spartus kabelinis modemas.

Į ką panaši ši stebuklingoji sistema? Jei ankstyvosios vien televizijai skirtos kabelinės sistemos naudojo vien koaksinius kabelius, tai šiuolaikinėje kabelinės televizijos sistemoje rasime optinių skaidulų ir koaksinių kabelių hibridą. Skaidula driekiasi nuo kabelinės kompanijos centrinės stoties iki regioninių mazgų, o likusią iki abonentų namų kelio dalį signalai keliauja koaksiniais kabeliais (žr. 1 pav.). Šiandien ši išsišakojusios hibridinės skaidulos ir koaksinio kabelio (HFC - Hybrid Fiber Coax) topologija leidžia geriausiai suderinti kainą ir juostos plotį. Ateityje šviesolaidžio skaidulos eis iki pat namų, todėl ryšių kanalai bus dar spartesni.

1 pav. Modernioje hibridinėje šviesolaidinėje ir koaksinėje sistemoje optinės skaidulos jungia centrinę stotį su vietiniais mazgais, iš kurių signalai atskiriems vartotojams yra paskirstomi koaksiniais kabeliais.

Šiuolaikinė HFC stotis didelėmis antenomis geostacionarinių palydovų transliuojamas televizijos programas prijungia prie jų tam regionui tinkančia reklama bei vietinėmis žiniomis ir analogine forma perduoda skaidula regioniniams mazgams. Mazguose optiniai signalai vėl paverčiami elektriniais ir koaksiniais kabeliais yra paskirstomi individualiems vartotojams. Kadangi net ir kokybiški koaksiniai kabeliai sąlygoja signalo amplitudės nuostolius, išilgai kabelio yra statomi stiprintuvai.

Šviesolaidiniais kabeliais maždaug iki GHz dažnio signalai sklis dideliu nuotoliu beveik neslopdami. Nepaisant to, gerai suplanuotoje HFC sistemoje abonentai nebūna nutolę nuo centrinės stoties daugiau kaip 80 km.

Šiaurės Amerikoje analoginės televizijos kanalais transliavimas yra reguliuojamas 1953 m. įvestu standartu NTSC (National Television Standards Committee). Be to, šis standartas įtvirtino 525 horizontalių eilučių ir 30 kadrų per sekundę reikalavimus. Kiekvienam televiziniam NTSC kanalui reikia 6 MHz pločio juostos. Analoginės televizijos signalų perdavimui koaksiniais kabeliais paprastai yra naudojama nuo 54 iki 550 MHz dažnių juosta.

Dabartinės kabelinės televizijos sistemos tinka vienkrypčiam ryšiui - nuo centrinės stoties į kraštus, - o televizijos transliavimui nieko daugiau ir nereikia. Bet internetiniam ryšiui ar telefonijai reikalingi abiem kryptimis judantys duomenų srautai. Todėl dažnių ruožas nuo 5 iki 42 MHz yra rezervuojamas aukštynkrypčiams (analoginiams ir skaitmeniniams) signalams. Nors aukštynkrypčiai (einantys nuo vartotojo) ir žemynkrypčiai (link vartotojo) srautai keliauja atskiromis skaidulų atkarpomis, jie dalijasi tuos pačius koaksinius kabelius. Ekonomiškai tokia schema apsimoka geriau, bet dėl jos saugumo kyla tam tikrų abejonių.

Kabelinės televizijos operatorius, norįs imti siūlyti interaktyviąsias paslaugas, pradžioje turi atnaujinti savo sistemą ir papildyti ją dvikrypčius informacijos srautus užtikrinančia įranga. Reikia įjungti grįžtamuosius stiprintuvus bei diplekserius (juostas padalijančius filtrus), centrinėje stotyje įrengti kontrolerius, o abonentams priklausančiose patalpose - specialius blokelius, atskiriančius aukštynkrypčius ir žemynkrypčius srautus. Visa tai kiekvienam butui kainuos nuo 200 iki 600 JAV dolerių.

Kalbant apie internetinį prievadą, reikia pabrėžti, kad visais jo naudojimo buityje atvejais, išskyrus vaizdo ir kompiuterių konferencijas, duomenų kaita yra asimetriška. "Interneto" vartotojo siunčiama užklausa, kurioje pageidaujama pažiūrėti tam tikrą tinklapį arba ieškoti tam tikros informacijos, tėra sudaryta iš keleto duomenų paketų, bet ji gali paleisti duomenų tvaną atgaline kryptimi. Tokie tvanai yra būdinga naršymo Tinkle savybė, todėl tradicinių modemų nesugebėjimas su jais susidoroti yra svarbiausia problema, dėl kurios atsirado kabeliniai modemai.

Tiesą sakant, reiktų išsiaiškinti, kiek spartus turėtų būti modemas, kad jo vartotojas būtų laimingas? Anot AT"&"T laboratorijose atlikto tyrimo, tipiškas "Interneto" naršytojas, stebintis tik tekstą ir nejudančius vaizdus (be garso ir judančio vaizdo), gali perskaityti duomenis maksimaliu 40 kb/s greičiu, suvidurkintu per 3 minučių periodą. Jam reikia vidutinės aukštynkrypčio ryšio spartos, lygios vos 4 kb/s; ir tai šį ryšį daugiausiai sudaro žemynkrypčio ryšio paketų gavimo patvirtinimai. Žemynkrypčiui duomenų srautui yra būdingi dideli pliūpsniai, - kitaip tariant, šį srautą sudaro trumpi didelės spartos duomenų perdavimo periodai su ilgais tarpais, kada nėra jokio aktyvumo.

Remdamasi šiais faktais ir žinodama, kad netgi pačiomis aktyviausiomis valandomis Tinkle dirba tik 30-50 procentų visų vartotojų, AT"&"T padarė išvadą, kad nesunkiai aptarnautų 420 abonentų naudodama vieną vienintelį 6 MHz televizijos kanalą. Apsisprendimas standartinio, analoginio televizijos kanalo naudai reiškia, jog operatorius galės panaudoti nemažai tokios pat nebrangios aparatūros, kaip ir yra transliuojamos televizijos programos.

Sparčiam ryšiui su "Internetu" kabelinės televizijos centrinės stotys yra didelio greičio grandimis, mažiausiai DS-3 (trečio lygmens skaitmeninis 44 Mb/s signalas, perduodamas tinklo operatoriaus T3 linija), sujungiamas su "Interneto" paslaugų tiekėju (žr. 2 pav.). Iš tiekėjo atkeliavę duomenys per spartaus Etherneto (Giga Etherneto) komutatorių yra paduodami į žemynkryptį moduliatorių, kuris, panaudodamas QAM (Quadrature Amplitude Modulator - kvadratūrinis amplitudės moduliatorius), informaciją vaizduojantį ir amplitudės, ir fazės pokyčiais, moduliuoja duomenų signalu tarpinio dažnio ponešlį (subcarrier). Daugeliu atveju yra naudojamas 64 QAM (64 amplitudės ir fazės deriniai), todėl kiekvienas derinys ar simbolis perneša 6 informacijos bitus (2⁶=64). Todėl radijo dažnio nešliu, turinčiu 6 MHz pločio juostą, galima perduoti iki 30 Mb/s duomenų srautą. (Naujesnėje įrangoje gali būti naudojamas 256 QAM moduliavimas, todėl 6 MHz kanalo pralaida padidėja iki 40 Mb/s.)

2 pav. Verčiant įprastinę hibridinę sistemą dvipusio ryšio sistema reikia papildomai įjungti „Interneto“ ir telefoninę įrangą centrinėje stotyje, o šviesolaidžių mazguose papildomai reikalingi aukštynkrypčio kanalo optiniai moduliatoriai. Koaksinėje tinklo dalyje teks vienpusius stiprintuvus pakeisti dvipusio ryšio stiprintuvais.

MHz ponešlio dažnis yra padidinamas ir uždedamas ant radijo dažnio nešlio. Šis nešlys, kartu su televizijos programų kanalų signalais, yra paduodamas į lazerį, verčiantį elektrinių impulsų srautą optiniu srautu. Po to optinis signalas yra siunčiamas optinėmis skaidulomis į nutolusius šviesolaidinius mazgus, kurių kiekvienas aptarnauja nuo 500 iki 2000 butų.

Kiekviename šviesolaidiniame mazge optinis signalas yra verčiamas atgal į elektrinį (paprastai, panaudojus p-i-n diodus) ir paskirstomas koaksinių kabelių infrastruktūroje. Kiekviename šios infrastruktūros paskirstymo taške koaksiniu kabeliu ateinantis signalas patenka į hermetišką skirstiklio bloką. Bloke esantis juostas dalijantis dipleksinis filtras atskiria aukštynkrypčius ir žemynkrypčius srautus. Bloke taip pat yra atskiriami skirtingiems adresatams skirti signalai: "Interneto" duomenys, balso telefonija ir televizijos programos.

Kabelinis modemas supakuoja internetinius duomenis į 10BASE-T freimus, kurie per RJ-45 sujungimą patenka į kompiuteryje esančią Etherneto NIC (Network Interface Card - tinklo interfeiso korta). 2 pav. pavaizduotosios telefono jungtys atitinka "Interneto" protokolo (IP) telefoniją, kuri, tiesa, dar nėra plačiai paplitusi tarp individualių vartotojų. Šiuo metu tiesiai iš tinklo interfeiso bloko galima paduoti analoginius telefono signalus. Televizijos signalai koaksiniais kabeliais patenka į specialų blokelį (set-top-box), kuriame yra iškoduojami ir paduodami į televizorių arba vaizdo magnetofoną.

Aukštynkrypčiai duomenys, pavyzdžiui, tinklapio užklausa, palieka asmeninį kompiuterį per NIC ir patenka į kabelinį modemą, kuriame yra verčiami QPSK (Quadrature Phase Shift Keying - kvadratūriškai manipuliuotoji fazė) radijo signalais. (Ši moduliavimo technika leidžia vienam simboliui naudoti po 2 bitus, nes kiekvienas simbolis priklauso vienai iš keturių fazių. Ji geriausiai tinka žemo bitų dažnio ryšiui elektriškai triukšmingoje terpėje.) Radijo signalas praeina dipleksinį filtrą ir pasiunčiamas į šviesolaidinį mazgą naudojant priskirtą juostą 5-42 MHz dažnių diapazone. Po to šviesolaidiniame mazge elektrinis signalas yra verčiamas optiniu ir grįžta į centrinę stotį.

Centrinėje stotyje optinis signalas vėl virsta elektriniu, o internetiniai duomenys per spartaus Etherneto komutatorių ir sparčią skaitmeninę ryšio liniją keliauja iki "Interneto" paslaugų tiekėjo. Naudojant šią schemą žemynkrypčiai duomenys gali būti perduodami 10-30 Mb/s sparta, o aukštynkrypčiai - nuo 768 kb/s iki 10 Mb/s.

Kadangi ryšiui tarp kabelinio modemo ir "Interneto" yra naudojamas paketų, o ne grandinių komutavimas, ši jungtis yra visuomet aktyvi. Vos tik yra įjungiamas kompiuteris, jis pradeda savo sesiją "Internete", o "Interneto" paslaugų tiekėjas jam dinamiškame režime suteikia IP adresą, galiojantį iki pat sesijos pabaigos. Didelis tiekėjas, aptarnaujantis tūkstančius klientų, gali suteikti vietinius IP adresus ryšiui su išoriniu pasauliu pasitelkdamas savo proxy serverius. Pašalietis vietoj vietinio adreso matys tik proxy serverio adresą, per kurį vyks visas ryšys tarp vartotojo ir išorės pasaulio.

Kabelinių sistemų operatorių teikiamos telefono ryšio paslaugos irgi yra "visuomet įjungtos", kad paslaugos nenutrūktų dingus elektros energijai. Jeigu energijos tiekimas dingsta, kabelinės sistemos mazgų rezerviniai akumuliatoriai palaikys telefonų veiką netgi ir tada, kai išsijungs visos kitos paslaugos.

Daugialypių sistemų operatoriai siūlo savo klientams "Interneto" ir kabelinės televizijos paslaugas jau keletą metų. Jie ėmė naudoti specialius kabelinius modemus, suderinamus su centrinių stočių įranga. Šie prietaisai kainuoja nemažai, o gamina juos tik viena kompanija. Dėl to jau senokai kilo noras sukurti tokį specifikacijų rinkinį, kuris būtų plačiau priimtas visos pramonės.

1994 metais 802 IEEE Vietinių ir miesto tinklų standartų komitetas nusprendė suburti grupę, kuri sukurtų standartus, reguliuojančius duomenų perdavimą tradicinės kabelinės televizijos tinklais. IEEE siekė išlaikyti savo tarptautinį ir neutralų charakterį, todėl paprašė savosios grupės 802.14, kad kurdama standartą ji atsižvelgtų į Ženevoje įsikūrusių ir didelę įtaką Europoje turinčių kitų tarptautinių organizacijų nuomonę: DVB (Digital Video Broadcasting Group - skaitmeninio vaizdų transliavimo grupė) bei DAVIC (Digital Audio and Video Council - skaitmeninio garso ir vaizdo taryba). Taip pat naujieji standartai turėjo būti suderinti su vaizdo suspaudimo algoritmais, kuriamais grupės MPEG-2 (Motion Picture Expert Group-2). Reikalavimas buvo gana sudėtingas, todėl jo vykdymas užtruko ilgiau nei buvo tikėtasi.

Kabelinės televizijos operatoriai norėjo tas specifikacijas gauti kuo greičiau, todėl 1995 m. jie susibūrė į koaliciją, žinomą MCNS vardu (Multimedia Cable Networks Systems Partners - daugiaterpių kabelinių tinklų sistemų partneriai), ir jau 1996 m. gruodį paskelbė pirmąjį savo standarto Docsis variantą.

3 pav. Kai centrinė stotis aptarnauja daug abonentų, visą plotą geriau padalinti į atskiras sritis, kurioms yra įrengiamos atskiros vietinės stotys. Pastarosios yra jungiamos tarpusavyje ir su centrine stotimi į SDH optinį žiedą, pagerinantį sistemos patikimumą.

Kai kurios firmos ėmė iš karto gaminti šį standartą atitinkančius prietaisus. Be jokio formalaus sertifikavimo buvo parduota apie 20 000 kabelinių Docsis 1.0 modemų. Tik vėliau Toshiba America ir Thomson Consumer Electronics pirmosios sertifikavo savuosius kabelinius modemus.

Docsis remiasi IP ("Interneto" protokolu) ir leidžia hibridiniais skaiduliniais ir kabeliniais tinklais perduoti pastovaus greičio balso ir vaizdo duomenų srautus. Šitokioje sistemoje labai svarbu yra nepamiršti saugumo aspekto. Taigi Docsis standarte yra taip vadinama pagrindinės linijos slaptumo specifikacija, naudojanti duomenų kodavimo standarto DES (Data Encryption Standard) 40 ir 56 bitų versijas.

Nepriklausomai nuo IEEE 802.14 ir Docsis komitetų, DAVIC iš Ženevos 1995 m. pabaigoje paskelbė savo specifikacijas. DVB juos vėliau patvirtino kaip europinį standartą. 1998 m. vasarą DAVIC specifikacijas atitinkančią įrangą pradėjo gaminti apie pusė tuzino kompanijų.

Siunčiant paketine sistema skaitmeninį balsą visuomet rūpi, kad duomenų paketų vėlinimas ir to vėlinimo kitimas (tirtis - jitter) būtų kuo mažesni. Maži paketai tą vėlinimą sumažina, bet reikia siųsti daugiau papildomų duomenų. Papildomų duomenų sumažėja siunčiant ilgesnius paketus, tačiau jų užpildymas užtrunka ilgiau. Įvairiems taikymams skirtoje hibridinėje skaidulinėje ir koaksinėje sistemoje geriausiu daugeliu požiūrių kompromisu yra IEEE 802.3/ Ethernet freimo ilgis - maksimaliai 1518 baitų.

Svarbu apsispręsti, kokį reiktų naudoti MAC (Media Access Control - kreipties į perdavimo terpę valdymas) mechanizmą. Žemynkrypčiai duomenų srautai problemos nesudaro, nes jie yra transliuojami visiems abonentams vienodai. Bet aukštynkrypčiai srautai keliauja iš visų abonentų tik į vieną vienintelę centrinę stotį, todėl juos sudarantys duomenų paketai gali susidurti. Tradicinis CSMA/CD (Carrier-Sense Multiple Access with Collision Detection - kolektyvioji nešlio jutimo kreiptis su susidūrimų aptikimu) mechanizmas, naudojamas Ethernete, HFC sistemose nėra įmanomas, nes kabeliniai modemai siunčia ir priima skirtingose dažnių juostose, todėl viena stotis negali pajusti savo ir kitų stočių pasiųstų duomenų paketų susidūrimo.

Visų stočių siunčiamus paketus gauna ir jų susidūrimus registruoti galėtų tik centrinė stotis. Bet ji yra toli nuo bet kurio susidūrimo vietos ir kokią milisekundę negali pareikalauti pakartotinio siuntimo. Šitoks vėlavimas yra per daug ilgas daugeliui laikui jautrių taikymų. Todėl aukštynkrypčių HFC sistemų srautų koordinavimui buvo pasirinktas TDMA (Time Division Multiple Access - kolektyvioji laikinio atskyrimo kreiptis) metodas. Šiuo atveju centrinė stotis reguliariai perduoda žinutę, kuria klausiama, ar kuri nors iš prie sistemos prisijungusių stočių nepageidauja pradėti naują sesiją. Bet kuri to norinti stotis atlieka inicializavimo procedūrą, kurios metu ji susinchronizuoja savąjį laikrodį su centrinės stoties takto dažnio generatoriumi ir nustato, kiek laiko jos pasiųstas signalas sklinda tarp abiejų stočių.

Po šios procedūros stotis siunčia trumpą (6 baitų) paketą, kuriuo paprašo centrinės stoties leidimo pasiųsti tam tikrą paketų skaičių (žr. 4 pav.). Pastaroji paskiria stočiai tam tikrą laiko tarpą, kurio trukmė nusakoma miniblokais (kiekvieno jų ilgis yra 2k padaugintas iš 6,25 µs, o k yra tarp 0 ir 7). Centrinės stoties tvarkaraščio sudarytojas taip pat apibrėžia tuos konkrečius miniblokus, į kuriuos naujokas gali talpinti savosios užklausos paketus. Kadangi kiekviena stotis žino savo signalų keliavimo iki centrinės stoties trukmę, o patys užklausos paketai yra gana trumpi, susidūrimo tarp užklausos paketų tikimybė yra nedidelė.

Kita aukštynkrypčio ryšio koordinavimo schema, pirmąkart panaudota kompanijos Terayon, yra vadinama S-CDMA (Synchronous Code Division Multiple Access - sinchroniška kolektyvioji kodinio atskyrimo kreiptis). Ji kartais yra naudojama kabelinėse sistemose su dideliu triukšmų lygiu. Šiuo atveju skirtingų klientų stočių siunčiami paketai yra dauginami iš vienas kitam ortogonalių skaitmeninių kodų, todėl visi paketai gali būti siunčiami tuo pačiu dažniu ir tuo pačiu laiku, o kiekvienas imtuvas ne jam skirtą signalą traktuoja kaip atsitiktinį triukšmą. Šitaip yra sumažinama kryžminė vienalaikių signalų tarpusavio įtaka.

Elektriniai triukšmai aukštynkrypčiuose srautuose gali sukelti nemažai rūpesčių ir vartotojams, ir sistemos operatoriams. Triukšmas gali patekti į sistemą iš daugelio šaltinių, taip pat jį gali sąlygoti įvairūs buitiniai prietaisai. Pigūs kabeliai ir netikusiai suprojektuoti dalikliai dar pagilins problemą. HFC sistemoje kiekvienas kabelio galas netoli fiderio veikia kaip paskirstytosios antenos elementas, o centrinė stotis tampa milžinišku imtuvu, kaupiančiu visą iš tų elementų ateinantį triukšmą.

Yra įvairūs pašalinio triukšmo mažinimo būdai. Pirmasis - kruopštus sistemos apžiūrėjimas ieškant potencialių triukšmo šaltinių; ją reikia taip sukonstruoti, kad šio triukšmo įtaka būtų minimali. Antruoju atveju galima stengtis kuo geriau panaudoti pačią švariausią 5-42 MHz juostos dalį - ruožą tarp 21 ir 27 MHz. Trečiuoju atveju skiriamas dėmesys kiekvienos centrinės stoties aptarnaujamų butų skaičiui.

Reguliarus ir sistemingas stebėjimas gali padėti išaiškinti mazguose ir magistralėse atsirandančias problemas, kurios gali būti išjungiamos ir pataisomos. Pasiuntus bandomąjį duomenų paketą ir po to ištyrus jo būseną, yra įmanoma zonduoti (PING yra Packet InterNet Groper ("pinguoti7) - "Interneto" paketų užčiuopėjo santrumpa) konkretų modemą. Nieko keista, jog HFC linijų priežiūra ir valdymas patys tapo atskira pramonės šaka. Stebėjimo aparatūrą gamina kelios kompanijos, tarp jų Tollgrade Communications Inc. ir Wavetek Corp.

Pirmuosius kabelinius modemus gamino tik Motorola, Zenith Network Systems ir LANcity. Dabar situacija yra žymiai pakitusi. Manoma, kad vien JAV šioje srityje aktyviai reiškiasi net 23 kompanijos. Vienoms tėra vos po keletą metų, kitos yra tarp pramonės šakos lyderių. Svarbiausias maršrutizatorių gamintojas Cisco Systems dabar irgi siūlo savo kabelinius modemus. 3Com Corp. gamina ir kabelinius modemus, ir ADSL įrangą. Cabletron Systems - svarbi paketinio komutavimo ir xDSL įrangos gamintoja, reklamuoja ir Docsis kabelinį modemą, ir tinklo valdymo programinės įrangos platformą, pavadintą Spectrum. Motorola perkonstravo savąjį CyberSURF modemą ir jis dabar atitinka Docsis specifikaciją.

Greita kabelinių modemų pažanga išspręs nemažai problemų, bet nemažai jų dar ir liks. Dalis vartotojų skundžiasi dėl nepakankamos spartos, kas gali būti surišta su triukšmais sistemoje. Be to, visiems svarbi įrenginių kaina, todėl vis dar nekantriai laukiama kabelinio modemo mikroschemos pasirodymo. Galiausiai kabelinės televizijos kompanijos dažnai ir pačios nenori imtis naujovių ir neįsileidžia į savo sistemas "Interneto" paslaugų tiekėjų. Skirtingai nei telefono kompanijų atveju, jų tai daryti dar neverčia ir įstatymas.