Rekordinio skrydžio sėkmę didele dalimi nulėmė šveicarų mokslininkų darbas. Lozanos Technologiniame institute tyrimai, susiję su baliono skrydžiu aplink pasaulį pastaruoju metu buvo tapę prioritetiniais. Labai patobulinta paties baliono konstrukcija; kartu su meteorologais kruopščiai modeliuotos visos kelionės detalės.

   Breitling Orbiter 3 yra Rozje arba hibridinis balionas - karštojo oro ir dujų balionų derinys. Jis turi dvi helio dujomis užpildytas pūsles, patalpintas apvalkale su kaitinamu oru. Pradžioje pūslėse yra mažiau nei pusė maksimalaus helio kiekio. Balionui kylant aukštyn, dėl atmosferos slėgio mažėjimo ir saulės spindulių įkaitintų dujų plėtimosi, helio užimamas tūris didėja ir, nenorint, kad balionas sprogtų, dujas tenka išleisti. Naktį, kuomet balionas atšąla ir helis susitraukia, jo aukštis yra stabilizuojamas įjungiant propano degiklius, kaitinančius helio pūsles supantį oro apvalkalą. Kadangi prognozuojama skrydžio aplink pasaulį trukmė buvo apie tris savaites, inžinieriams buvo svarbu kuo tiksliau apskaičiuoti būtiną kelionei propano kiekį. Breitling Orbiter 3 į kelionę pasiėmė 32 iš titano pagamintus konteinerius su suskystintu propanu, kiekvieną sveriantį po 100 kg.

   Iš viso, tradiciniai oro balionai greta Breitlingo atrodo kaip vaikų žaislai. Pastarojo aukštis yra 55 m, toks, kaip ir garsiojo Pizos bokšto, jis sveria tiek, kiek šiuolaikinis naikintuvas, o baliono tūris prilygsta septynių olimpinių plaukimo baseinų tūriui.

   Pilotams ir skrydžiui būtinoms atsargoms yra skirta hermetiška kapsulė, pagaminta iš anglies pluošto. Ją kuriant buvo pasinaudota kosminiuose aparatuose taikomomis technologijomis. Kapsulėje yra autonomiškos gyvybės palaikymo sistemos. Energiją jos ima iš akumuliatorių baterijos, pakraunamos po balionu kabančių saulės elementų. Ta energija buvo reikalinga ir labai svarbių skrydžio sėkmei navigacijos ir telekomunikacijų sistemų maitinimui. Ryšys su skrydžio kontrolės centru Ženevos oro uoste buvo palaikomas per "Inmarsat" palydovą. Baliono padėtį ir aukštį keletos metrų tikslumu leido nustatyti trys globaliosios pozicionavimo sistemos GPS imtuvai.

   Po sėkmingo nusileidimo Pikaras pirmiausiai padėkojo "nematomajai rankai", vedusiai keliautojus per audras ir vėjus. Prie nuotykių ieškotojams padėjusių angelų reiktų priskirti ir Šveicarijos Meterologijos tarnybos specialistus, valdymo centre nuolat sekusius skrydį ir parinkusius optimalų maršrutą. Tokia kelionė būtų neįmanoma be dideliame aukštyje (nuo 7 iki 12 km) siaučiančių galingų vėjų, vadinamų reaktyviniais srautais. Reaktyvinio srauto greitis gali siekti 200-300 km/val, tie srautai, atsirandantys šilto ir šalto atmosferos frontų sandūroje, gali tęstis tūkstančius kilometrų. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos apie juos nebuvo žinota, dabar iš Amerikos Europon skrendąs lėktuvas, vykusiai pasinaudojęs reaktyviniu srautu, gali sutaupyti nemažai kuro ir atvykti net pusantros valandos anksčiau.