Vienos prancūzų laboratorijos mokslininkai 1948 m. buvo tik per plauką nuo tranzistoriaus išradimo. Vokiečių fizikai Herbertas Matarė ir Heinrichas Welkeris, tuo metu dirbę Paryžiuje, nieko nežinodami apie amerikiečių Bello laboratorijoje atliekamus darbus, sukūrė puslaidininkinė stiprintuvą, kurį jie pavadino "trazistronu".

Herbertui Matarė sunku susitaikyti su tuo, kad jis tėra antrasis.

   Prancūzijoje kiekvienas žino, jog visi didieji atradimai ir išradimai buvo padaryti būtent prancūzų. Prancūzas Clement Ader skrido gerokai anksčiau už brolius Wright'us, gi chiralinius katalizatorius atrado Henri Caganas, kurį, tiesa, gėdingai pamiršo 2001 m. įtraukti į Nobelio premijos chemijos srityje, duotos už šį atradimą, laureatų sąrašą. Aišku, kad ir tranzistorius yra grynai prancūziškas išradimas.

   Problema tame, kad likęs pasaulis dažnai turi kitokį supratimą apie mokslo istoriją. Jis gal ir nėra visad teisingas, bet, kaip ten bebūtų, yra plačiau paplitęs.

Kai Bell Labs pademonstravo savo pirmąjį tranzistorių, vokiečių ir prancūzų tranzistrono kūrimas jau buvo praktiškai užbaigtas.

   1948 m. amerikiečių telefono kompanijos AT&T mokslinis padalinys Bello laboratorija, patvirtino jau senokai sklidusius gandus - jos mokslininkai sukūrė pirmąjį pasaulyje puslaidininkinį stiprintuvą - tranzistorių. Galų gale atsirado alternatyva negrabioms ir daug energijos ryjančioms radijo lempoms, todėl tranzistorius tapo spartaus elektronikos ir skaičiavimo technikos vystymosi laidu. Bello laboratorijos mokslininkai Williamas Shockley, Johnas Bardeenas ir Walteris Brattainas už tranzistoriaus sukūrimą gavo Nobelio fizikos premiją.

1957 m. Nobelio premija fizikos srityje buvo skirta Williamui Shockley, Johnui Bardeenui ir Walteriui Brattainui už tranzistoriaus sukūrimą.

   Bet ar amerikiečiai iš tiesų buvo pirmieji? Mokslo istorikas iš Belgijos Armandas van Dormelis pabandė išsiaiškinti tikrąją tranzistoriaus gimimo istoriją. Paaiškėjo, kad Paryžiuje įsikūrusioje kompanijos Westinghouse mokslinėje laboratorijoje visiškai nepriklausomai ir nieko nežinant apie Bell Labs darbus buvo kuriamas savo tranzistorius.

   Jaunas vokiečiu fizikas vardu Herbertas Matare, kuris buvo baigęs Paryžiaus Ecole Normale, praleido antrąjį pasaulinį karą tirdamas puslaidininkius ir jų taikymus radarų technikoje Telefunken laboratorijoje Berlyne. Po karo jis emigravo i Prancūziją ir pradėjo dirbti Westinghouse laboratorijoje. 1948 m. jis kartu su savo kolega Heinrichu Welkeriu sukūrė puslaidininkini stiprintuvą, kuri jie pavadino "tranzistronu". Šis pasiekimas prancūzų spaudoje susilaukė didelio susidomėjimo. "Brilliante realisation de la recherche fracaise" trimitavo žiniasklaida. Bet veikiai viską nustelbė iš JAV ateinantys pranešimai apie tai, kad amerikiečiai ta pati dalyką buvo atradę jau prieš kelis mėnesius. Bell Labs supo savuosius tyrimus paslapties šydu, tuo tarpu prancūzai dar senoviškai iškart informuodavo apie savo pasiekimus. Tačiau amerikiečiai, išgirdę apie Matare ir Welkerio darbus buvo gerokai sunerimę, nes tai galėjo pakenkti jų pastangoms patentuoti tranzistorių.

Heinrichas Welkeris

   Po keleto metu Westinghouse nutraukė darbus elektronikos ir tranzistorių srityje ir sutelkė dėmesį į branduolinei energetikai skirta įrangą, o Herbertas Matare grįžo į Vokietiją. Čia, amerikiečių kapitalo padedamas jis pagamino pirmąjį pasaulyje tranzistorinį radijo imtuvą. Jis iki šiol darbuojasi - yra vienos Kalifornijos kompanijos, kuriančios didelio efektyvumo saulės elementus konsultantas. H. Wekeris (1912-1981) irgi grįžo į tėvynę. Dirbdamas Siemens laboratorijoje jis 1951 m. atrado galio arsenidą ir kitus vadinamuosius A₃B₅ puslaidininkius, be kurių nebūtų buvę nei puslaidininkinių lazerių ar šviesos diodų, nei daugybės mikrobanginių prietaisų.