Tai buvo eilinis nedidelio reisinio lėktuvo skrydis. 2003 m. vasario 6 d. Lėktuvas Piper Navajo su devyniais keleiviais skrido tarp dviejų Naujosios Zelandijos miestų Šiaurės Palmerstono ir Christčurčo. Artinantis nusileidimui sutemo ir pagedo oras, todėl pilotas įjungė automatiką. Staiga lėktuvas trenkėsi į medį, augusį apie 2 km nuo nusileidimo tako. Lakūnas ir septyni keleiviai žuvo, du kiti keleiviai liko gyvi.

   Nelaimės tyrimas parodė, kad leisdamasis lėktuvas buvo gerokai žemiau nei reikėjo. Avarija galėjo įvykti netgi anksčiau, nes lėktuvo prietaisai nurodė lakūnui nusileisti dar žemiau. Kas gi įvyko?

   Tyrėjai nustatė, kad prieš pat pilotui užmezgant ryšį su Christčurčo oro uostu suskambo jo mobilusis telefonas. Pokalbis truko apie 3 min, iki pat to momento, kai lėktuvas trenkėsi į medį. Tytimų atskaitoje buvo daroma išvada, kad "lieka galimybė, jog klaidingus prietaisų parodymus galėjo sąlygoti paties piloto telefono sukelti trikdžiai".

   JAV federalinė aviacijos tarnyba (FAA) uždraudė skrydžio metu naudoti bet kokius nebūtinus elektroninius prietaisus jau prieš 45 metus.

Prietaisai, įtakojantys lėktuvo sistemas.

   Aviakompanija "America Airlines" ir telekomunikacijų milžinas "Qualcomm" sako atlikę sėkmingus korinio ryšio sistemos, netrukdančios skrydžių saugumui, bandymus. Kitos oro linijos ir telekomai bando savas sistemas, tikėdamos gauti iš to didelės naudos. Vertinama, kad telefoninio ryšio su lėktuvų keleiviais metinė rinka gali siekti 2 mlrd. dolerių. Todėl JAV federalinė telekomunikacijų komisija FCC jau nutarė peržiūrėti savo draudimus ir ruošiasi suformuluoti mobiliesiems telefonams keliamus naujus saugumo reikalavimus. Bet dar daug klausimų lieka neatsakyta.

   Niekada nebuvo įrodyta, kad dėl kurios nors lėktuvo avarijos buvo kaltas mobilusis telefonas, tačiau lakūnai ne kartą yra pranešę apie stebėtus lėktuvo navigacijos ir valdymo sistemų sutrikimus, atsiradusius, kai skrendantys lėktuvu žmonės naudojosi savo mobiliaisiais telefonais.

   Vienoje iš nedaugelio tokių pranešimų analizių, 2001 m. atliktoje Jungtinėse Valstijose, buvo išnagrinėti 86 lakūnų pranešimai apie incidentus kilusius dėl įvairių keleivių naudotų elektroninių prietaisų. Apie ketvirtis stebėtųjų lėktuvo įrangos sutrikimų buvo susieti su mobiliaisiais telefonais. Mobiliųjų telefonų signalai sukėlė problemas GPS, skrydžio kontrolės ir nusileidimo sistemose, dėl jų kildavo neteisingi perspėjimai apie nesaugias sąlygas bagažo skyriuje ar dūmus, ryšys trūkinėjo dėl piloto ausinėse atsiradusių triukšmų.

Paveiktos lėktuvų sistemos.

   Neįmanoma sužinoti, ar užregistruoti buvo visi panašūs incidentai, ar tai tėra tik ledkalnio viršūnė, nes niekas tikrai nepasakys, kiek skrydžio metu buvo likę neišjungtų mobiliųjų telefonų. Tačiau teorinis spinduliuotės įvertinimas bei laboratorijoje atlikti matavimai leidžia aiškiau matyti kylančio pavojaus dydį.

   Mobiliųjų telefonų spinduliuojamų elektromagnetinių bangų galia gali viršyti ribą, iki kurios bandomas lėktuvo įrangos atsparumas, todėl šios bangos potencialiai gali įtakoti lėktuvo navigacijos ir valdymo sistemų darbą. Be to telefonai, kaip ir beveik visi kiti elektronikos prietaisai spinduliuoja elektromagnetines bangas ne vien iš siųstuvo. Buvo nustatyta, kad dviejų pusės metro atstumu vienas nuo kito esančių telefonų, jei vienas iš jų yra GSM, o kitas - CDMA sistemos, spinduliuotės gali pradėti sąveikoti tarpusavyje ir atsiras signalai tokiuose dažniuose, kokie lėktuvuose yra naudojami GSM ir nuotolio matavimo įrangoje. Dar daugiau žalos gali pridaryti mobilieji telefonai su įmontuotais GPS imtuvais. Yra užregistruotas atvejis, kai dėl įjungto telefono Samsung SPH-N300 lėktuvo GPS sistema visai prarado signalą.

   Taigi, kodėl oro linijos ir telefono operatoriai mano galėsią išspręsti visas šias problemas? Jų atsakymas slypi piko-ląstelėse - nedidelėse, nešiojamo kompiuterio dydžio bazinėse stotyse, įrengtuose lėktuve, kurios priims keleivių mobiliųjų telefonų signalus ir perduos juos toliau į žemės paviršių per dirbtinį Žemės palydovą. Kai įjungiame mobilųjį telefoną, jis pradeda "ieškoti" bazinės stotie signalo. Tą signalą pagavus, telefonas automatiškai nusistato minimalų siųstuvo galios lygį, reikalingą patikimam ryšiui su bazine stotimi. Jeigu telefonai rišis ne su žemėje esančiomis stotimis, o su pikoląstelėmis, tai padės išvengti visų minėtųjų problemų. Kadangi bazinė stotis bus netoli telefono, jo išvesties galia nukris iki labai žemo lygmens ir nebetrukdys jokiam avionikos prietaisui.

   Bet ir šioje koncepcijoje yra kelios pavojingos vietos. Kas atsitiks, jei mažoji bazinė stotis išsijungs? Jei nebus atsarginės stoties, lėktuvo įgula bus priversta prašyti keleivių išjungti savuosius telefonus. Be to, lėktuvui nusileidus žemiau antžeminių bazinių stočių signalai gali pranokti pikoląstelės signalus ir telefonai rinksis pirmąsias. Tiesa, šito galima išvengti leidus pikoląstelėms slopinti visų kitų bazinių stočių signalus, dėl ko telefonai nebeturės kito pasirinkimo kaip jungtis prie lėktuve esančios bazinės stoties. Bet čia iškyla ir papildomų techninių, ir teisinių problemų, pavyzdžiui, dėl to, kad lėktuvas pradės trukdyti mobiliajam ryšiui žemėje.

   Konstruojant naujesniuosius lėktuvus, pavyzdžiui, Airbus A380 ar Boeing 787 jau buvo atsižvelgta į jų atsparumo elektromagnetiniams trukdžiams padidinimą, bet senieji iki 1990 m. pradėti gaminti lėktuvai dar ilgai kels rimtų problemų. Kadangi jie sudaro didumą iš 15 000 šiandien pasaulyje skraidančių keleivinių lėktuvų, sulaukti tų problemų greito sprendimo neverta tikėtis.