NASA problemos kyla dėl per didelio polinkio į ideologiją

   Kosminės stoties programa baigsis bankrotu, nes priimdama sprendimus NASA vadovavosi ne pragmatiškais techniniais kriterijais, o ideologiniais sumetimais. Būtent dėl to įvyko ir daugkartinio naudojimo erdvėlaivių Challenger ir Columbia katastrofos, sako savo interviu lenkų laikraščiui "Gazeta Wyborcza" žinomas NASA kritikas profesorius Aleksas Rolandas. Jis yra prestižinio Duke universiteto istorijos profesorius, apie dešimtmetį dirbęs NASA. Pastaraisiais metais jis ne kartą buvo JAV kongreso komisijų, tiriančių NASA veiklą, ekspertas.

   GW klausimas: Pastaruoju metu NASA tikėjosi per trumpą laiką pasiekti sėkmės dviejose srityse. Operacija Deep Impact - kometos subombardavimas - baigėsi labai efektingai. Bet šatlo pakilimas buvo nelabai sėkmingas. Kokią įtaką tai gali turėti Amerikos kosminei programai?

   Aleksas Rolandas: Labai didelę. Po Columbia katastrofos 2003 metais ir vis stiprėjančių byrančių šatlų programos kritikų balsų agentūrai būtinai reikėjo sėkmės. Aišku, nedideli paskutiniu momentu aptinkami techniniai nesklandumai ir pakilimo laiko nukėlimas nėra neįprasti, taip jau yra buvę nekart. Bet šį kartą, kai juos stebėjo visas pasaulis, NASA tai turėjo pergyventi labai skausmingai.

   GW: Kodėl NASA taip svarbi visuomenės parama?

   Nes nuo jos priklauso politikų, ypač kongresmenų tvirtinančių agentūros biudžetą, parama. Mano nuomone, tame ir slypi viena amerikiečių kosminės programos bėdų priežastis. Nuo pat skrydžių į Mėnulį laikų NASA tikėjo, kad kiekvieno kosminio projekto centre privalo būti astronautai, nes tik jie pritraukia visuomenės dėmesį ir Kongreso paramą. Aš gi nemanau, kad žmonės nustos domėjęsi kosmoso užkariavimu, jei mes siųsime tik nepilotuojamus aparatus. Atsiminkite, kas dėjosi kai mažas robotas ėmė važinėti ir fotografuoti Marso paviršių. Visi tuo domėjosi. Dabar sėkmingas buvo į kometą iššautas sviedinys. Tai yra daug pigesnės misijos, jos atneša daugiau mokslinės informacijos ir, visų pirma, nėra pavojingos žmonėms. Tuo tarpu patys šatlų skrydžiai ir pati kosminė stotis visuomenei nekelia jokių emocijų. Niekas nežino, kuo vardu astronautas skrendantis šatlu, kas dabar yra kosminėje stotyje ir kam ji išvis reikalinga. Liūdna, bet žmonės ima tuo domėtis tik tuomet, kai įvyksta katastrofa.

   Kam išvis buvo sukurti daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai?

   Po Apollo programos sėkmės ir skrydžių į Mėnulį 1969 m. NASA šefai svajojo apie žmonių skrydžių į kosmosą tęsimą ir kelionę į Marsą. Bet tuomet tai buvo nerealu. Amerika buvo įklimpusi Vietnamo kare, krašte buvo neramu ir nebuvo jokių galimybių didinti NASA biudžetą. Agentūra nusprendė, kad jei amerikiečiai ir skris į Marsą, tam prireiks kosminės stoties. Norint ją sukurti prireiks kosminių laivų, kurie būtų ekonomiškesni už tuomet turėtus. Taip kilo šatlų idėja.

   Kame buvo padaryta klaida?

   Kuomet NASA įtikinėjo Kongresą finansuoti šatlų statybą, buvo žadama, kad jų skrydžiai bus 90-95 proc. pigesni už tradicinių vienkartinių raketų skrydžius. Ne tik NASA kritikai, bet ir dalis jos inžinierių perspėjo, kad tai nerealu, bet NASA vadovai jų nenorėjo klausyti. Kai tik šatlai pradėjo skraidyti, greitai išryškėjo visi jų konstrukcijos trūkumai. Svarbiausia, paaiškėjo, kad didelis kaštų sumažinimas nėra įmanomas. Realybėje šatlo pakilimas šiandien kainuoja daugiau nei tradicinės raketos.

   Kodėl kaštai taip išaugo?

   Viena priežastis buvo kariškių pageidauti konstrukcijos pakeitimai. Kita - nepakankamas šatlo kūrimui skirtas biudžetas. Mažai išleidus projektavimo darbams gavosi daiktas, kurio eksploatacija yra labai didelė. Ir paskutinė, labai svarbi priežastis: šatlo techninio aptarnavimo kaina pranoko visus lūkesčius. Paaiškėjo, kad kiekvienas pakilimas ir nusileidimas, kuomet tenka prasimušti per atmosferą ir ištverti milžinišką temperatūrą, veda prie kur kas spartesnio nei tikėtasi šatlo dalių susidėvėjimo. Daug laiko ir lėšų reikalauja susidėvėjusių dalių aptikimas ir taisymas. Šatlai negalėjo pakilti po kelaisdešimt kartų kasmet, kaip pradžioje buvo planuojama.

   Kodėl niekas to nenumatė?

   Vienas pagrindinių NASA inžinierių perspėjo, kad būtent taip ir bus. Kai niekas nenorėjo jo klausyti, jis netgi paviešino savo dvejones. Bet nieko nepasiekė. Todėl tokie kaip aš ir kritikuojame NASA vadovus dėl to, kad į daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programą jie žiūrėjo ne iš pragmatiškų, o iš ideologinių, pozicijų.

   Apie kokią ideologiją jūs kalbate?

   Po Apollo programos NASA žmonės patikėjo atverią naują žmonijos istorijos erą, tuo, kad esame ta karta, kuri bus kosmoso užkariavimo pionieriai, pradės apgyvendinti kitas planetas. Taip stipriai tuo įtikėjo, kad įsivaizdavo turį istorinę misiją. Jie manė, kad visi kritikai nesuvokia istorinės momento svarbos. Mėgo save įvardyti Kolumbais, kuriems tenka įtikinėti kritikus, jog reikia remti keliones į Naująjį pasaulį. Jiems tai buvo savotiška religija.

   Kas buvo tie NASA ideologai?

   Beveik visa pastarųjų kelių dešimtmečių NASA vadovybė. Turiu pridurti, kad agentūroje buvo pakankamai žmonių, kurie jų požiūrio nerėmė. Tai buvo dažniausiai tie, kurie dirbo ne prie projektų, bet mokslinėje srityje. Jie matė, kad nepilotuojamų skrydžių projektai yra gerokai efektyvesni ir atneša daugiau mokslinės naudos. Nepritarė žmonių siuntimui į kosmosą vien dėl paties siuntimo.

   Bet gi kalbame apie beveik 40 metų trukmės laikotarpį. NASA šefai keitėsi, jie buvo skiriami įvairių prezidentų, agentūroje pasikeitė kelios vadybininkų kartos. Iš kur atsirasdavo vienodai mastantys žmonės?

   Kad tai suprasti, reikia geriau pažinti kosminę aplinką, kuri vienija NASA žmones, buvusius agentūros darbuotojus, visą kosminių technologijų pramonę. Tai yra šimtai firmų ir tūkstančiai žmonių. Visi jie gyvena iš kosmoso užkariavimo. Pridėkime tikrus kosminių skrydžių entuziastus, kuriuos pagimdė Apollo skrydžiai. Visa tai yra labai įtakinga grupė. Kai politikai ieško "kosmoso tyrimo specialistų", jie visada kreipiasi į šią aplinką. Tie žmonės remia vienas kitą, siūlo politikams kandidatus į svarbiausias pareigas agentūroje. Visada stengiasi kelti NASA pačius didžiausius tikslus, nes žino, kad tokie tikslai yra labiausiai finansuojami.

   1986 m., Challenger katastrofa. Ar didelis buvo šokas?

   Milžiniškas. Tai buvo laikas, kai visuomenė jau priprato prie šatlų. NASA šefams buvo pavykę sudaryti įspūdį, kad viskas vyksta pagal planą. Challenger ir Collumbia sprogimus sukėlusios problemos buvo žinomos ir anksčiau. Inžinierių tai nenustebino. Challenger buvo aptikti šimtai vadinamųjų pirmojo laipsnio sutrikimų. Buvo stengiamasi juos šalinti. Kai kurių pašalinti nepavyko, nes nepavyko rasti juos sukėlusių priežasčių. Kitų taisymui pritrūko laiko arba pinigų. Todėl palaipsniui buvo žeminama šatlo pakilimui keliamų reikalavimų kartelė. Katastrofa buvo tik laiko klausimas. Jei nebūtų buvę vieno gedimo, būtų atsiradęs kitas.

   Po Challenger katastrofos agentūra nepadarė jokių išvadų?

   NASA į katastrofą pasižiūrėjo labai rimtai. Be to prezidentas Reaganas paskyrė naują agentūros šefą - atsargos generolą, žmogų iš išorės. Pataisyta daug šatlų konstrukcijos klaidų, padidėjo įgulos saugumas. Bet po to vadovavimas vėl pateko į vadinamųjų entuziastų rankas ir skrydžius atnaujinus atsirado tos pačios problemos. Techninė priežiūra darėsi labai sudėtinga, todėl pradėjo kauptis smulkūs gedimai. Viskas baigėsi Collumbia katastrofa.

   Nors europiečiams ar rusams trūksta pinigų, jie be didesnių problemų leidžia raketas, net kinai pasiuntė į kosmosą žmogų. O amerikiečiai?

   Nėra taip blogai. Iki šiol JAV išleidžia kosmoso tyrimams daugiau nei visos kitos šalys kartu sudėjus. O ir tos paminėtos šalys turi savų problemų. Rusai naudoja senas tarybines raketas, kurios veikia be priekaištų, bet niekur toliau nebenuskris. Kiai pakėlė žmogų į žemą orbitą, o tai nėra ypatingas pasiekimas. Amerika iki šiol turi plačiausią ir sudėtingiausią kosminę programą. Nepilotuojamų skrydžių programa vystosi vis sparčiau, karinės programos taip pat sėkmingai vykdomos, meteorologiniai ir ryšių palydovai peržengia naujas technologines ribas. Tik dėl NASA manijos pilotuojamiems skrydžiams susidaro įspūdis, kad viskas byra.

   Pernai metais prezidentas Bushas paskelbė grįžimo į Mėnulį ir skrydžio į Marsą planus. Kiek jie yra realūs?

   Tai buvo tik ciniškas politinis žaidimas. Reikėjo sukurti prezidento turinčio didžias vizijas įvaizdį. Tokius žaidimus yra bandę ir kiti prezidentai, ypač tuomet, kai turėdavo bėdų kitose srityse. Pradedant Kenedžiu. Bushas niekad iki tol nesidomėjo kosmine programa, neturėjo jokios jos vystymo vizijos. Man atrodo, kad jam tėra svarbu tik tai, kad kosmose nebūtų apsijuokta. Kad šatlai nebebyrėtų, o kosminė stotis nesubankrutuotų bent tęsiantis jo kadencijai. Bushas liepė pradėti naujo erdvėlaivio kūrimo darbus, bet visus svarbiausius darbus numatė jau pasibaigus savo kadencijai. Jam tai nieko nekainuos. Naujajam projektui nėra skirta pinigų. Nes milijardas dolerių nieko nereiškia. Naujos kartos šatlas kainuos 35-40 mlrd. dolerių. Labiausiai mane neramina tai, kad liepė NASA rasti projektui lėšų dabartiniame biudžete. O tai gali reikšti fondų skirtų moksliniams tyrimams ir nepilotuojamiems skrydžiams sumažinimą.


Mokslo įdomybės