Rentgeno spinduliai atskleidžia Archimedo rankraščio paslaptis

   Rankraščio su iki šiol nežinomu Archimedo traktatu istorija pati primena nuotykių romaną. Jį, remdamasis senosiomis kopijomis, X a. surašė Bizantijos vienuolis; iki pat 1204 m., kuomet Konstantinopolį nusiaubė kryžiuočiai. Bizantijos imperijos gyventojams tuomet atėjo sunkūs laikai, kai bet kokios kanceliarijos priemonės tapo reta prabanga. Kažkoks kitas vienuolis, ieškantis pigaus pergamento savo maldynui, rūgštimis ir trintuku ištrynė bene paskutinę išlikusią antikos išradėjo traktato apie kūnų plūduriavimą ir jų pusiausvyrą kopiją.


Vieno Archimedo palimpsesto puslapio nuotrauka. Matomoji ir ultravioletinė šviesa nerodo senojo teksto, paslėpto po XX a. falsifikatoriaus piešiniu.

   Pergamentas buvo prirašytas iš naujo, šiuokart maldų, ir kelis šimtmečius buvo naudojamas Mar Saba vienuolyne Šventojoje Žemėje, kol XIX a. per Jeruzalę vėl pateko į Konstantinopolį. Čia jį 1906 m. aptiko danų filologas Johanas Liudvikas Heibergas, kuris naudodamasis vien didinamąjį stiklą persipiešė Archimedo teksto ir piešinių fragmentus. Netrukus po to, paslaptingomis aplinkybėmis rankraštis pradingo ir vėl pasirodė tik ketvirtajame dešimtmetyje vienoje privačioje kolekcijoje Paryžiuje. Tuomet jį jau "puošė" šventi paveikslėliai - šitaip padirbinėtojai stengdavosi pakelti viduramžių manuskriptų kainą. Visų užmirštas pragulėjo iki 1998 m., kuomet Niujorko aukcione anonimas už jį sumokėjo apvalią dviejų milijonų dolerių sumą.

   Naujasis rankraščio savininkas nutarė išsiaiškinti visas manuskripto paslaptis. Jis kreipėsi Baltimorės Meno muziejų, kur dokumentas buvo tiriamas standartiniu būdu, naudojant ultravioletinius spindulius. Tyrimai buvo sudėtingi ir Archimedo teksto šifravimas ėjosi labai lėtai, kol muziejuje dirbęs fizikas Uwe Bergmanas neaptiko straipsnio apie viduramžiuose naudotą rašalą ir nesumetė, jog juose esančias geležies daleles lengva aptikti šviečiant Rentgeno spinduliais.


Rentgeno spindulių sukelta fluorescencija atskleidė paslėptąjį tekstą.

   Šią gegužę Stanfordo universiteto mokslininkai švitino pergamentą spinduliuote, emituojama vadinamojo sinchrotrono. Ji prasimušė pro visus pergamentą dengusius purvo ir dažų sluoksnius žadindama rašalo likučiuose liuminescenciją net ir tuomet, kai išlikusios raidžių žymės tebuvo vos tūkstantųjų milimetro dalių dydžio. Šitaip gautas vaizdas buvo lyginamas su iki šiol gautais rezultatais ir apdorojamas kompiuterio programa, galinčia perskaityti graikišką raštą. Pagal spinduliuotės ryškį kompiuteris atpažindavo įvairiu metu rašalu paliktas žymes ir tas vietas, kur vienas įrašo sluoksnis dengė kitą. Galiausiai mokslininkai išvydo prarastąjį istorijos lobį.

   Ligšioliniai pergamento tyrimai atskleidė sensacingą faktą. Savo įrodymuose Archimedas naudojo begalybės sąvoką artimesnę XVII a. gyvenusiems Niutonui ir Leibnicui - diferencinio skaičiavimo pradininkams - nei savo amžininkų supratimui. Dabar, kai sinchrotronas atskleidžia kitus senovės išminčiaus tvirtinimus, mūsų gali laukti dar ne vienas mechanikos kūrėjo, gyvenusio beveik du tūkstantmečius prieš Niutoną, atradimas.

   Rankraštį tiriant naudota technika gali atverti kelią kitiems svarbiems atradimams. Vadinamieji palimpsestai - daugkart naudoti ir valyti pergamentai - yra gana dažnai sutinkami, nes viduramžiais ši rašymui naudota medžiaga buvo labai brangi. Bene įdomiausias gali būti‚ "Codex Ephraemi Rescriptus", po kuriuo tikimasi aptikti vieną seniausių graikiškų Biblijos versijų.


Mokslo įdomybės