Didžioji Audra

   Kai pradėjo brėkšti 1703 m. lapkričio 27 d. rytas, pietinėje Anglijos ir Velso dalyje gyvenantys žmonės dėkojo Dievui už tai, kad jie vis dar gyvi, ir lindo iš savo apgriautų namų įvertinti padarytos žalos. Visą naktį kaukė toks laukinis vėjas, kokio jiems neteko niekada iki tol regėti; šį kaukimą pertraukdavo tik griūvančių kaminų ir dūžtančio stiklo garsai. Visoje pakrantėje vėjas nustelbė skęstančių jūreivių riksmus. Išaušusi diena atskleidė griuvenomis uždengtą landšaftą. Ten, kur anksčiau buvo išmetę inkarus šimtai laivų, tebuvo vien sunaikinti jų likučiai. Toks pat baisus vėjas nusiaubė šiaurės Vokietiją, Daniją ir Olandiją. Tie, kuriems pavyko išgyventi, žinojo, kad jie buvo pačios stipriausios audros liudininkai.

   Visas lapkritis buvo baisus. Dvi savaites virš Britų salų siautėjo stiprūs vėjai, griaunantys kaminus, plėšiantys nuo namų stogų čerpes ir skandinantys laivus. 24-ąją dieną audra dar labiau sustiprėjo. Ji siautė visą naktį, kitą dieną ir dar vieną naktį, o lapkričio 26 d. ryte pasuko link Šiaurės jūros. Visas kraštas atsiduso ir tikėjosi ramios nakties.

   Bet to nebuvo lemta sulaukti. Vakaruose, virš Atlanto kaupėsi dar didesnė bėda. Keli barometrus turėję žmonės žinojo, kad artinasi nelaimė. "Apie 10 val. vakare mūsų barometras parodė, kad naktis bus labai nerami," rašė tuo metu palyginti mažai žinomas pamfletistas Danielius Defoe. "Gyvsidabris nukrito žemiau nei kada nors iki tol buvau matęs".

   Apie vidurnaktį nauja audros banga praėjo pro Velso pakrantę. Keliaudama per pietų Angliją ji vis stiprėjo ir Londoną pasiekė ankstyvų rytą. Stipriausia audra truko penkias šešias valandas, po to ji nukeliavo sėti mirtį ir naikinimą Olandijoje ir Danijoje.

   Pasekmės buvo baisios. Visoje Anglijoje buvo pilna sugriautų pastatų, bažnyčių su nuverstais bokštais ir apgadintų katedrų. Švyturys Eddystone, kuris buvo užbaigtas statyti vos prieš keturis metus, išnyko pernakt kartu su savo prižiūrėtoju. Laivų nuolaužomis buvo užverstos abi Lamanšo pakrantės. Šimtai laivų ir apie 10 000 vyrų dingo prie rytinių ir pietinių Anglijos krantų.

   Tris šimtus metų 1703-ųjų audrą supo daugybė legendų. Ją išgyvenusieji audros niekada nepamiršo, bet legendą įmažinęs žmogus buvo Danielius Defoe. Defoe surinko šimtų liudininkų pasakojimus ir paskelbė juos knygoje "The Storm or, A Collection Of the most Remarkable Casualities and Disasters".

   Bet ar Didžioji Audra išties buvo pati didžiausia Vakarų Europoje buvusi audra? Tokią reputaciją ji dalinai įgijo dėl milžiniško nuskendusių laivų ir jų įgulų narių skaičiaus. Bet tatai priklauso ne vien nuo audros stiprio, sako Sunderlando universiteto klimatologas Dennis Wheeler'is. Prastas oras tęsėsi kelias savaites, o Lamanše pūtė stiprūs vakarų vėjai. Tai paskatino greičiau sugrįžti žiemai iš Atlanto ir Viduržemio jūros daug laivų. Kita vertus, norėję išplaukti laivai negalėjo to padaryti dėl per didelių vakarų vėjų. Anglijos pakrantėse susitelkė didelis skaičius prekybinių ir karinių laivų. Tuo metu vyko karas dėl Ispanijos sosto paveldėjimo, todėl britų Karališkasis laivynas buvo sutelktas laukiant išsilaipinimo žemyne. "Jei Lamanšas nebūtų buvęs taip užkimštas laivais, tokia nelaimė nebūtų įvykusi," sako Wheeler'is.

   Niekas nesiruošia neigti audros nuožmumo, išliko netgi keli moksliniai duomenys, liudijantys jos mastą. Keli stebėtojai užregistravo, kad slėgis audros centre nukrito iki 950 mbar gyvsidabrio stulpelio. Tuo metu dar nebuvo vėjo greitį matuojančių prietaisų, bet didysis klimatologas Hubertas Lamb'as įvertito, kad jis buvo apie 170 km/h ir dar stipresnis gūsiuose.

   Lamb'as atliko išsamią istorinių štormų studiją ir suklasifikavo juos pagal vėjo greitį. Defoe "Didžiajai Audrai" atiteko penktoji vieta. Britai aiškiai negali pasigirti gera atmintimi: vos devynis metus iki tol buvo dar stipresnė audra, kuri nuplovė 16 kaimų ir apie 3000 ha pačių derlingiausių Škotijos žemių.

   Niekuo ypatingu nepasižymi ir audros prigimtis. Kalbos kad tai buvo uraganas tėra mitas, sako Allenas Perry, Velso universiteto specialistas. Uraganai keliauja per Atlantą ir pasiekia britų salyną, bet tai niekada nebūna vėliau nei rugsėjo mėnesį. 1703 m. Anglijoje vis dar galiojo senasis julijoniškasis kalendorius; pagal šiandieninį kalendorių audra kilo gruodžio 7 d. Tuo metu baigėsi Mažasis ledynmetis, todėl jūra buvo šaltesnė nei dabar. Uraganai įgauna savo energiją kuomet kerta šiltąsias jūras. Tuo metu vandenyno temperatūra buvo pernelyg žema ir negalėjo palaikyti tropinio štormo.

   Be to, nėra jokio reikalo aiškinant audros stiprį pasitelkti į pagalbą uraganus. Didžioji Audra turi daug bendro su kai kuriomis nesenomis, griaunančiomis audromis. 1987 m. spalio 16 d. pietų Angliją buvo užgriuvęs panašus, irgi klaidingai "uraganu" vadinamas štormas, pražudęs 16 žmonių ir sukėlęs nuostolių už milijardą svarų sterlingų. 1999 m. Europą paeiliui aplankė trys viską griaunančios audros. Pirmoji , gruodžio 3 d. smogė šiaurinei Vokietijai ir Danijai. Antroji - gruodžio 26 d. paliko sugriovimų pėdsaką nuo šiaurės-vakarų Prancūzijos iki Šveicarijos. Trečioji, dieną vėliau, praėjo per pietų Prancūziją ir Šiaurės Ispaniją. Visos trys sąlygojo virš 130 mirčių ir 13 mlrd eurų nuostolius.

   Kiekvienu atveju, žemo slėgio sritis atsirado labai greitai. Kiekvieną audrą skersai vandenyno ginė stiprus reaktyvinis srautas. Ir kiekvienu atveju į pietus nuo reaktyvinio srauto buvo juosta neįprastai šilto drėgno oro. Kaip buvo 1703 m. pasakyti sunku, nes nepakanka meteorologinių duomenų, tačiau tikėtina, kad oro sąlygos buvo labai panašios.

   Šiandien visus labai domina klausimas ar visuotinis atšilimas nesukels nuožmesnių audrų. Klimato modeliai dar nesugeba atsakyti į šį klausimą, bet kai kurios studijos rodo, kad audrų bus mažiau, bet jos bus stipresnės. Bendrai paėmus, audrų padaryti nuostoliai turėtų išaugti, todėl verta joms ruoštis iš anksto.


Mokslo įdomybės