Kur gi jie yra?

   Pastaruoju metu, nustačius kad planetas turi ne tik mūsų saulė, bet dar mažiausiai pora dešimčių žvaigždžių, naujai susidomėta klausimu, ar visatoje egzistuoja kitos civilizacijos.

   Gyvybė Žemėje egzistuoja jau bent 3,5 milijardo metų. Tokio amžiaus uolienose Vakarų Australijoje 1993 m. buvo aptiktos suakmenėjusios bakterijos. Žinant, kad pačios Žemės amžius yra apie 4,6 mlrd. metų, galima tvirtinti, jog gyvieji organizmai mūsų planetoje atsirado iškart, kai tik sąlygos šiek tiek stabilizavosi. Tokių planetų mūsų Galaktikoje turėtų būti gausybė, todėl galime pagrįstai tikėtis, jog joje knibždėte knibžda gyvųjų sutvėrimų.

Fermi paradoksas

   Ar tai automatiškai reiškia, kad Galaktikoje taip pat daug yra ir sudėtingas technologijas sukūrusių civilizacijų? Daug kas mano, kad, atsiradus primityvioms gyvybės formos, natūrali atranka ilgainiui pati atves iki civilizacijos. Tai, jog šis tvirtinimas yra kiek įtartinas, pirmasis dar 1950 m. pastebėjo žymusis fizikas Enrico Fermi. Jei nežemiškųjų civilizacijų tiek daug, klausė jis, kur gi dingo jų atstovai? Kodėl mes iki šiol nepastebėjome jokio jų buvimo ženklo?

   Tėra keturi galimi atsakymo į šį Fermi paradoksą variantai. Galbūt tarpžvaigždiniai skrydžiai yra neįmanomi, todėl kitų planetų gyventojai, net ir to labai norėdami, negalėjo atkeliauti čia. Galbūt nežemiškosios civilizacijos aktyviai tiria Galaktiką, bet, paprasčiausiai, dar nespėjo pasiekti Žemės. Galbūt tarpžvaigždinės kelionės yra įmanomos, bet jie nutarė apsieiti be jų. Arba galbūt tie "svetimieji" jau seniai yra kažkur šalia, bet nutarė su mumis kol kas nebendrauti. Jeigu nei vienas iš šių paaiškinimų nėra teisingas, lieka vienintelė galimybė - mes esame labiausiai išsivysčiusi gyvybės forma visoje Galaktikoje.

Kas jiems sutrukdė atvykti?

   Būtent tai žurnale "Scientific American" paskelbtame straipsnyje ir bando įrodyti anglų astronomas Ianas Crawfordas. Jo nuomone pirmasis aiškinimas aiškiai neatlaiko jokios kritikos. Tarpžvaigždinių kelionių nedraudžia joks fizikos ar technikos principas, o inžinieriai jau dabar žino, kaip būtų galima pasiekti erdvėlaivių greičius, lygius nuo 10 iki 20 procentų šviesos greičio. Skriejant tokiu greičiu į artimiausias žvaigždes būtų galima nuskristi greičiau nei per dešimtmetį.

   Dėl tos pačios priežasties nelabai įtikinamas ir antrasis aiškinimas. Kiekviena tobulą raketų technologiją sukūrusi civilizacija galėtų kolonizuoti visą Galaktiką per trumpą, lyginant su kosmoso masteliais, laiko tarpą. Sakykime, kad Žemės žmonės sumanė pradėti tokią kolonizaciją. Kiek patobulinus kosminių skrydžių technologiją, jie galėtų pasiųsti savo kolonistus į dvi artimiausias žvaigždes per maždaug 100 metų. Po to kiekvienai kolonijai galėtų prireikti kokių 400 metų įsikuriant naujose planetose, kiekviena jų pasiųstų po dvi ekspedicijas ir taip toliau. Po 10 tūkst. metų mūsų palikuonys jau būtų įsikūrę kiekvienos iki 200 šviesmečių (šviesmetis yra šviesos, judančios 300 000 km/s greičiu, per metus nulekiamas kelias) nuo mūsų nutolusioje žvaigždės planetų sistemoje. Visos galaktikos apgyvendinimas užtruktų 3,75 mln. metų - kosminiais masteliais vertinant - trumpą akimirką.

   Iš to, ką jau pasakėme, aišku, kad pirmoji reikiamą technologijos lygį pasiekusi civilizacija galėjo kolonizuoti visą galaktiką dar iki tol, kol atsiras koks nors jos konkurentas. Tiesą sakant, tai galėjo įvykti jau prieš milijardus metų, kuomet Žemėje nieko, išskyrus mikroorganizmus, dar nebuvo ir niekas nebūtų trukdęs planetos užėmimui. Bet jokių istorinių liekanų, fizikinių ar cheminių pėdsakų ar kokios nors biologinės įtakos įrodymų, liudijančių apie kokius nors ateivius, nėra.

   Taigi, bandant spręsti Fermi paradoksą, tenka imtis dviejų paskutiniųjų aiškinimų ir pradėti samprotauti apie tai, kaip elgtųsi kitų civilizacijų atstovai. Gal jie, pavyzdžiui, patys susinaikino iki pradėję keliauti į kitas žvaigždes, gal jų tokios kelionės išvis nedomina, o gal jie laikosi griežtų etikos normų, neleidžiančių bendrauti su primityvesniais už save sutvėrimais. Visu tuo yra sunku patikėti. Jeigu, kaip tvirtina kai kurie šią problemą nagrinėjantys mokslininkai, technologinių civilizacijų mūsų Galaktikoje yra milijonai ar net milijardai, vargu ar visos jos, kaip susitarusios, susinaikintų termobranduoliniuose karuose arba turėtų vienodus etikos kodeksus. O iškeliauti iš savosios planetos anksčiau ar vėliau gaus net ir pati ramiausia ir sėsliausia civilizacija. Taip atsitiks jau todėl, jog nei viena žvaigždė nėra amžina, jos užgęsta pasibaigus jų kurui - vandeniliui ir baigia savo dienas pavirtę raudonaisiais milžinais ar baltaisiais nykštukais. Per Galaktikos istoriją tai jau nutiko šimtams milijonų į mūsų saulę panašių žvaigždžių. Jei ten buvo išsivysčiusios civilizacijos, kur jos pasidėjo žvaigždėms užgesus?

Vienui vieni?

   Ianas Crawfordas mano, jog Fermi paradoksą geriausiai paaiškina pati gyvybės Žemėje istorija. Gyvieji sutvėrimai čia buvo beveik nuo pat pradžių, bet daugialąsčiai gyvūnai pasirodė tik prieš kokius 700 mln. metų. Iki tol beveik 3 milijardus metų Žemėje gyveno vien vienaląsčiai mikroorganizmai. Toks užvėlavimas liudija, kad bet kurio sudėtingesnio už vieną ląstelę organizmo atsiradimas yra labai retas dalykas, todėl perėjimas nuo vienaląsčių prie daugialąsčių organizmų turėjo įvykti tik nedidelėje visų gyvybę turinčių planetų dalyje.

   Netgi tuomet, jei daugialąstės gyvybės formos būtų atsiradę visose tam tinkančiose planetose, tai dar nieku būdu nereiškia, kad po to visur ten būtinai atsiras protingos būtybės, o dar mažiau tikėtina, kad jos sukurs civilizacijas. Aiškiausiai tą parodo dinozaurų likimas. Šie vyravo mūsų planetoje ištisus 140 mln. metų, bet jokios civilizacijos nesukūrė. Dar neaišku, kurlink būtų pakrypusi evoliucija Žemėje, jei šie pabaisos nebūtų išnykę.

Kosminės paieškos

   Taigi, vilties rasti panašius į save nėra daug. Tokios paieškos vykdomos jau nuo 1960 m.; visame pasaulyje vadinamiesiems SETI (Search for ExtraTerrestial Inteligence - nežemiškųjų civilizacijų paieška) projektams kasmet išleidžiama nemažai pinigų. Padangė stebima jautriais radijo teleskopais, kurių signalai po to kruopščiai analizuojami ieškant mažiausio ženklo, jog tai ne paprastas triukšmas, o protingųjų būtybių pasiųsti ženklai. Pernai į tokią analizę per Internetą buvo įsijungę keletas milijonų asmeninių kompiuterių savininkų visame pasaulyje, padėję radijo astronomams apdoroti galingiausio mūsų planetoje Puerto Riko saloje stovinčio radijo teleskopo teikiamus duomenis. Viskas veltui - jokiai SETI programai dar nėra pavykę užregistruoti bet kokio patikimo nežemiško radijo signalo.

   Labiausiai ištirtas yra elektromagnetinių bangų dažnių ruožas apie 1,42 gigaherco (1 GHz = 109 Hz), atitinkantis labiausiai visatoje paplitusio cheminio elemento - vandenilio spinduliuotės spektro liniją. Tikimasi, kad kitų planetų gyventojamas, sugalvojusiems atkreipti į save mūsų dėmesį, prireikus iš plataus spektro pasirinkti vieną kurį nors dažnį, vandenilio linija būtų pats natūraliausias pasirinkimas. Visa bėda tame, kad net ir galingiausio siųstuvo spinduliuojamos bangos, išplitusios milžiniškuose Galaktikos tyruose, tampa sunkiai pastebimos net ir jautriausiais prietaisais. Žemėje įrengta radijo teleskopo antena galėtų užregistruoti už 100 mln. šviesmečių nuo mūsų esančios planetos siunčiamus signalus, jei jų galia bus apie 6*1015 W, maždaug 7000 kartų daugiau nei visų JAV elektrinių bendras pajėgumas. Todėl kai kurie specialistai, pavyzdžiui, Ilinojaus universiteto (JAV) profesorius George Swensonas mano, kad radijo bangos apskritai nelabai tinka tarpžvaigždiniams kontaktams. Tam reikalingų milžiniškų kosminio ryšio sistemų sukūrimas dar ilgai viršys Žemėje gyvenančios žmonių visuomenės galimybes. O ir po to, jei tokį kontaktą pavyktų užmegzti, kiekvieno atsakymo tektų laukti šimtus metų - tol kol milžinišką nuotolį tarp žvaigždžių atkeliautų "pašnekovų" pasiųstos radijo bangos.

   Sakyti, kad iš tų tyrimų jokios naudos nebuvo, negalima. Dabar mes bent jau žinome, kad panašių į mūsiškę civilizacijų nėra bent 200 šviesmečių dydžio spinduliu apie Žemę. Labiau išsivysčiusios už mus, galinčios sukurti galingesnius nei mūsiškiai radijo bangų siųstuvus, civilizacijos, jei iš viso tokios egzistuoja, yra nutolusios dar toliau - ne mažiau kaip 4000 šviesmečių. Be to, tik ištyrę mus supančią kosminę erdvę galėsime geriau suvokti sau skirtą vietą visoje šioje schemoje. Jeigu, pasirodytų, jog kitų panašių, aukštas technologijas sukūrusių civilizacijų nėra, liktų tik viena - iškeliauti ir patiems pasižiūrėti kodėl taip atsitiko.


Mokslo įdomybės