Odos iš plastiko, kuri gali generuoti elektros energiją, išradėjas mano, kad ateityje ji galės maitinti nedidelius skraidančius aparatus arba nešiojamus kompiuterius. Iš tiesų, aviacijos pramonės milžino Lockheed Martin užpatentuotoji oda tėra labai ištempta plona kuro celė. Didelis jos trūkumas yra tas, kad ją reikia užpildyti greitai sprogstančiomis vandenilio dujomis.

   Energiją generuojančios odos idėja kilo Lockheed inžinieriui Laurence Williamsui, dirbusiam lengvų, distanciškai valdomų skraidyklių kūrimo projekte. Joms buvo reikalingi nebrangūs, lengvi ir ilgai veikiantys varikliai. Tradiciniai varikliai tam mažai tiko. Williamsas nusprendė galėsiąs išspręsti šią problemą suderinęs kuro celių technologiją ir šiuolaikinius lanksčius polimerus - pagamindamas iš jų orlaivio apvalkalą, kuris be to dar ir generuotų varikliams reikalingą elektros srovę. Baliono viduje esantis vandenilis reaguotų su išorėje jį supančiu oro deguonimi ir gamintų elektrą.

   Šiandien kuro celės yra sunkūs blokai, galintys būti net automobilio variklio dydžio. Williamsas sugalvojo gaminti kuro celę pačiame apvalkale, taigi vandenilis ne tik būtų variklių kuras, bet ir sudarytų orlaiviui reikalingą keliamąją jėgą.

   Membraną sudaro rūgštinio polimero, tarnaujančio elektrolitu sluoksnis. Polimeras skiria vidaus vandenilį nuo išorės deguonies, bet vandenilio jonams yra pralaidus. Ploni platinos sluoksniai veikia kaip reakcijos katalizatorius, o ploni metaliniai tinkleliai, dengiantys abu paviršius - yra elektrodai.

   Vandenilio atomai praranda savo elektrodus membranos viduje, prie anodo. Atsiradę vandenilio jonai (protonai) keliauja per polimero sluoksnį. Kai jie pasiekia išorėje esantį katodą, protonai reaguoja su deguonimi ir sudaro vandens garus. Išsiskyrusi energija verčia grandine tekėti srovę.

   4 m ilgio orlaivis su jame įrengtomis kameromis, GPS navigacijos sistema ir radijo ryšio įranga svers tik 3 kg. Jis naudos 200 W galią ir galės nuskristi apie 700 km. Jis galės kyboti virš stebimos teritorijos savaitėmis.