Natrio benzoatas ir kalio sorbatas yra medžiagos, naudojamos ilginant maisto produktų vartojimo trukmę. Estų mokslininkai iš Talino technikos universiteto sako, jog žmonių sveikatai šios medžiagos nėra tokios nekenksmingos, kaip iki šiol buvo manoma. Ypač tai taikytina tiems atvejams, kai šių konservantų turintis maistas vartojamas ne po kąsnelį, o - tiesiogine prasme - litarais, kaip, pavyzdžiui, gaiviuosius gėrimus.

   Natrio benzoatas yra antimikrobinis konservantas, dažniausiai naudojamas gėrimuose. Kalio sorbatas yra dedamas į sūrį (daugiauisia paviršinį sluoksnį), mėsą ir dešras. Leistinos šių konservantų normos įvairiose šalyse skiriasi.

   Mosklininkai ištyrė abiejų medžiagų įtaką fotobakterijoms, vėžiagyviams ir žaliajam planktonui. Šie duomenys buvo lyginami su mokslinėje literatūroje esančiais duomenimis, po ko buvo daromos išvados apie konservantų įtaką žinduoliams (žiurkėms, pelėms, triušiams ir šunims). Fotobakterijoms benzoatas buvo dešimt kartų nuodingesnis už sorbatą, planktonui - dukart nuodingesnis, o žinduoliams - keturis kartus nuodingesnis.

   Maksimalios žmogui leistinos abiejų konservantų dienos normos buvo skirtingos: benzoatui ji atitinka 5 mg kiekvienam kūno svoriui, o sorbatui - 25 mg. Tačisu Europos Sąjungos nustatytos normos abiems konservantams yra tokios pat - ne daugiau kaip 2000 mg maisto produkto kilogramui. Jeigu remtis EB nustatytomis normomis ir laikyti, kad gamintojai orientuojasi į aukštutinę ribą, tuomet litrą gaiviojo gėrimo išgėręs ir sūrį bei salotas su majonezu suvalgęs žmogus bus daug kartų viršijęs priimtiną konservantų kiekį.

   Estija Europos Sąjungos standartus perėmė visai neseniai; iki tol čia galiojo senosios Sovietų Sąjungos normos. Bet pastarosios buvo kur kas griežtesnės. Tuomet leistinos abiejų konservantų koncentracijos maisto kilograme privalėjo neviršyti 1000 mg. Talino mokslininkai rekomenduoja Estijai grįžti prie senųjų sovietinių konservantų normų.