Bičių autopilotas

   Australų mokslininkų nuomone, dar daug galima pasimokyti iš to, kaip švelniai nutupia bitės, ir tas žinias panaudoti kuriant nepilotuojamų skraidyklių nutupdymo sistemas.

Bitė   Australijos Nacionalinio universiteto Kanberoje mokslininkų grupė, vadovaujama Mandayamo Srinivasano, stebėjo šešias bites joms 100 kartų tupiant ant plokščio paviršiaus. Jie pastebėjo, kad bitėms leidžiantis jų greitis visuomet yra proporcingas aukščiui, o tas pasufleravo mokslininkams saugaus nutūpimo idėją.

   Kuomet mes važiuojame greta kelio stovintys daiktai pralekia tuo greičiau, kuo jie yra artimesni. Panašiai yra ir su bitėmis: jiegu tūpdamos jos visą laiką skristų tuo pačiu greičiu, joms atrodytų, kad žemė artėja vis greičiau ir greičiau. Todėl bitės elgiasi priešingai: jos stengiasi, kad paviršiaus vaizdas kirstų jų matymo lauką visą laiką tuo pačiu greičiu, todėl leisdamosios automatiškai sulėtėja ir beveik visiškai sustoja prieš pat paliesdamos pagrindą.

   "Sistema yra žavi todėl, kad bitė faktiškai naudoja autopilotą. Norėdama nutūpti ji neturi žinoti, kokiu greičiu ji skrenda ar kiek toli liko iki žemės," sako Srivastanas. "Sistema yra labai paprasta ir ekonomiška".

   Tikrindami savąją idėją mokslininkai įrengė kompiuterio valdomame robote-skraidyklėje žemyn nukreiptą vaizdo kamerą. Paprasčiausiai palaikydami pastovų žemės vaizdo keitimosi greitį jie sugebėjo švelniai nutupdyti robotą.

   Panaši sistema idealiai tiktų mikroskraidyklių (MAV- micro air vehicles) nutupdymui. JAV kariškiai, iš dalies finansavę šiuos tyrimus, kuria žvalgybinius MAV, turinčius vos kelių centimetrų dydžio sparnus. Kareiviai galėtų pasiimti šiuos mažyčius lėktuvėlius į mūšį ir pasiųsti juos prieš save išžvalgant įtartinus pastatus.


Mokslo įdomybės