Kirkpatrikas Macmillanas, kalvis iš Anglijos miestelio Courthillo, 1839 metais. Jo kūrinys svėrė 34 kg, turėjo medinį rėmą, prie kurio buvo pritvirtinta išskaptuota arklio galva ir du guma padengti geležiniai ratai: priekinis buvo 80 cm skersmens, o užpakalinis - 110 cm. Pedalus ir užpakalinį ratą jungė svertai, kuriuos, norint važiuoti, reikėjo judinti pirmyn ir atgal. Macmillanas matyt nemanė, kad jo išradimas susilauktų kokio nors platesnio taikymo; panašu į tai, kad šitaip jis tenorėjo palengvinti savo dažnas keliones į už 20 km nuo namų esantį Dumfrio miestą.

   1842 m. jis nuriedėjo ir iki Glazgo miesto, o šioje kelionėje pats to nenorėdamas dar kartą pateko į istoriją - sukėlė pirmąją dviračio avariją. Macmillanas partrenkė netikėtai į gatvę išbėgusį berniuką, už ką vietinėje policijos nuovadoje buvo nubaustas 5 šilingų bauda.

   Po to bent du dešimtmečius dviračių istorijoje nieko ypatingo nevyko. Mechanikai mėgėjai konstruodavo savo keistus aparatus, kuriais stebindavo aplinkinius. Vienas toks keistuolis, kepurininkas ponas Brunelis iš Paryžiaus paprašė pataisyti sulūžusį dviračio ratą diližanų dirbtuvės savininką Pierre Michaux. Betaisydamas pastarasis sumanė, kaip dviratį būtų galima patobulinti. Kartu su sūnumi Ernestu jis pritvirtino pedalus tiesiog prie priekinio rato ašies. Konstrukcija pasirodė besanti gerokai patogesnė už pono Brunelio dviratį ir 1862 m. abu Michaux įkūrė pirmąją dviračių gamyklėlę. Kitais metais jiems pavyko parduoti net 142 savo pagamintus dviračius.

   Oficialiai naujasis gaminys vadinosi "velocipede" (greitos kojos), bet žmonės ją praminė "kratykle". Metaliniai ratai, dardantys tuomet labiausiai paplitusiais akmenimis grįstais keliais, nedarė kelionės dviračiu nei labai patogia, nei malonia. Kiek vėliau, ratus apvilkus ištisinės gumos padangomis, kratymas kiek sumažėjo. Be to gamintojai suprato, kad kuo didesnis bus priekinis, "varantysis" ratas, tuo toliau bus galima nuvažiuoti vieną kartą apsukus pedalus. Todėl priekinis ratas didėjo ir didėjo. Dviratis buvo perkamas pagal savo kojų ilgį.

   Šie dviračiai devintajame XIX a. dešimtmetyje labai išpopuliarėjo tarp pasiturinčio jaunimo. Darbininkai jų pirkti negalėjo, nes kainavo dviratis tiek, kiek jie uždirbdavo per pusę metų. Kadangi važiuojantysis sėdėjo labai aukštai, akmuo, į kelią išbėgęs šuo ar kokia nors kita netikėta kliūtis, sustabdžiusi priekinį ratą, priversdavo visą aparatą pasisukti apie priekinę ašį ir dviratininkas be jokių ceremonijų buvo verčiamas ant galvos.

   Ponai, nusiritę nuo savo didžiojo rato, rizikavo nusisukti sprandą, tuo tarpu damos sukdavo ratus parkuose užsisėdusios triratukus suaugusiems. Buvo manoma, kad triračiai solidžiau atrodo ir todėl labiau tinka tokias garbingas profesijas, kaip dvasininkai ar gydytojai turintiems vyrams. Beje, daug svarbių mechanikos naujovių, vėliau įdiegtų automobiliuose, iš tikrųjų buvo pirmąkart išrastos būtent tobulinant triračius. Diferencialas, krumpliaratinė pavara, stabdžių kaladėlės buvo pirma panaudotos triratyje.

   Tik 1885 m. pasirodė šiuolaikinius dviračius primenantys modeliai, taip vadinami "saugūs" dviračiai. Jie jau turėjo vienodo skersmens ratus, trapecijos formos rėmą ir grandininę pavarą; net ir šiandien važiuodamas tokiu dviračiu nesukeltum didesnės sensacijos. Nebent aplinkinių dėmesį atkreiptų didelis šių dviračių keliamas triukšmas - jie dar neturėjo pneumatinių padangų.

   Tokias padangas 1888 m. išrado Johnas Boydas Dunlopas, veterinaras iš Belfasto, Šiaurės Airijoje, nutaręs kiek patobulinti savo dešimtmečio sūnelio triratuką. Pirmąsias padangas Dunlopas padarė iš guminės žarnos, kuria buvo laistoma veja prie jo namo, o užpildomos jos buvo ne oru, bet vandeniu. Laimei, jas netrukus pamatė geras Dunlopų šeimos draugas gydytojas Johnas Faganas. Savo ligoninėje jis dažnai naudojo oro pripildytas pagalves ir čiužinius, todėl pasiūlė tą patį padaryti ir su padangomis.

   Tikrai reikalingi išradimai būdavo greitai įdiegiami net ir XIX amžiuje. Tais pačiais 1888 metais, Dunlopo idėja buvo panaudota lenktyniniame dviratyje, o, po to, kai juo važiavęs dviratininkas aplenkė visus savo varžovus, ir visuose kituose gaminiuose. Jau spalio pabaigoje pramoninkai išpirko Dunlopo patento "dviračių, triračių ir kitų važiavimo priemonių padangų patobulinimui" teises, o pats išradėjas galėjo grįžti į savo kliniką ir toliau gydyti gyvulėlius. Bet Dunlopo pavardę ir šiandien galima pamatyti ant daugelio pasaulyje važinėjančių automobilių padangų.